,, Kartą paklausta, kas skatina su įvairiomis koncertinėmis programomis nepailstant lankyti atokiausias Lietuvos vietas ir taip, tarsi, atlikti dabar nemadingą švietėjišką misiją, aktorė Virginija Kochanskytė suglumo: ,,Kiekvieno autoriaus kūrybos interpretaciją, o juo labiau didesnės programos ruošimą, suvokiu kaip slaptą sielų ,,sutartį“ su skaitomu kūrėju. Tos ,,sutarties“ džiaugsmą, paslaptį, nežinomos kelionės, į kurią leidžiamės, geidulį noriu atverti klausytojams. Šis atvėrimas man visuomet buvo svarbiausias, visiškai tas pats, kur ir kada įvykstantis. Galbūt tai, ką darau ir galima pavadinti švietėjiška veikla, bet man pačiai ne tai yra svarbiausia...“
Iš tiesų, V.Kochanskytė yra parengusi ne vieną programą pagal lietuvių ir pasaulio literatūros ir meno klasikų kūrybą. Aktorės darbotvarkė kartais atrodo daugiau nei įspūdingai: pvz.: šešiolika pasirodymų per savaitę... Visiškai niekada turbūt nebus įspėta, iš kur ta energija, nerimastingumas... Ir rūpestis dėl ateinančio.
Programomis : ,,I.Simonaitytė: Buvau !“ ir ,,V. Kudirka-žmogaus misterija“ aktorė ne tik įrodė savo unikalų sugebėjimą interpretuoti kūrėjo asmenybės ir kūrybos ryšius, bet jose bene tiksliausiai įvardino tikrojo kultūros žmogaus, nepalaužto nei savo likimo, nei istorijos smūgių, misiją: būti kitiems dėl kitų pačiomis įvairiausiomis formomis. Taip, mąstydama apie I. Simonaitytę ir V. Kudirką, aktorė suformulavo savo įspūdingos švietėjiškos veiklos imperatyvus, kurie apie aktorę, iš tiesų, pagrįstai byloja kaip apie fenomenalią moterį, kurios darbai-galbūt, iki galo ir neįvertinti-mums labai svarbūs.
Aktorė yra minėjusi, kad literatūrines programas (pati rašo joms scenarijus, režisuoja) dažnai skatina literatūros mokytojai, muziejininkai, bibliotekininkai. Pagal literatūrinį tekstą aktorė talentingai restauruoja kūrėjo asmenybę, leidžiančią esmingiau suvokti pačią kūrybą. Iš tiesų, dauguma literatūros klasikų trafaretiškai mitologizuodami.. Aktorė dažnai įspūdingai sugriauna šiuos mitus, kurdama fatališkų, aistringų, dangų ir pragarą pažinusių kūrėjų sielas. Būtent kurdama, nes kiekviena V. Kochanskytės programa liudija neabejotiną jos kūrybos aktą. Kūrybos kaip Kito- dar nepažįstamo - atvėrimą sau ir kitiems, kurie laukia, domisi, tiki... ,,Netiesa, kad nėra gražaus ir įdomaus jaunimo. Svarbu jais tikėti. Tai provokuoja intensyviam dvasios gyvenimui“- yra prisipažinusi aktorė ir nejučia pati įvardinusi, galbūt, vieną pagrindinių savo paskatų: tikėti Kito atsivėrimu ir pačiai atsiverti-taip pasaulį iš naujo čia ir dabar sukurti.“
Aistė Birgerytė, literatūrologė, Vilniaus universitetas.
________________________________________________________________________
Kai norisi mirti kartu
Aktorė Virginija Kochanskytė ir skulptorius Arūnas Sakalauskas jau 25 -eri metai drauge. Ji dirba Kaune, jis – Klaipėdoje, jiedu tai susitinka, tai išsiskiria, bet tai netrukdo brandžių žmonių lemtingai meilei.
Virginija Barštytė
VL žurnalistė (virginija.barstyte@valstietis.lt)
Tada jai nebuvo 30-ties. Jautėsi liūdna, vieniša, nusivylusi, tarsi besiskirianti su vienu gyvenimo tarpsniu ir karštligiškai laukianti kito. Ją glaudė ir globojo Nida - romantiškas kampelis, kur vargu ar galima pajausti realybę. Dabar sunku pasakyti, kuris kurį pastebėjo. Jam prakalbus, ji sau paskė, jog tai JIS, ir iškart suprato, kad jokio romano tarp jų nebus, abu kažkokie per tikri, per svarūs, žodžiu arba liks kartu, arba ne.
Dukart už to paties
Ji gyveno pas mamą Kaune, jis – Klaipėdoje, bendrabutyje, bet tuoj turėjo gauti vieno kambario butą. Kad staigios vestuvės “nenušluotų” būsimos pastogės, jie, kaip tikri aktoriai, iškilmes suvaidino, Santuokų rūmų darbuotojų paprašę “nepuošti” pasų antspaudais. Nors... ar galima suvaidinti Meilę, ar galima suvaidinti norą gyventi drauge?
Veiksmas vyko Kauno rotušėje. Buvo ir šventiniai kostiumai, ir puokštė, ir iškyla į legendinį Pažaislį, kur fotografavosi, ir žmonių už stalo sėdėjo, tik pasuose nebuvo liudijimo, kad aktorė Virginija Kochanskytė ir skulptorius Arūnas Sakalauskas – vyras ir žmona.
Paskui, likimo ironija, sutuoktiniams, gal dvylika metų pragyvenusiems šaltoje ir ankštoje palėpėje Klaipėdoje ir pretenduojantiems į dviejų kambarių butą, reikėjo įrodymo, kad jie vedę. Kauno rotušėje abu ilgai ieškojo sutuoktuvių liudijimo, deja... Beliko tuoktis iš naujo.
Jis – saugus uostas, ji – mūza
Arūną Virginija vadina savuoju angelu sargu. Iki jo angelas buvo mama. Žemaitis, fiziškai bei dvasiškai stiprus žmogus, nepaprastai pastovus, antraip, ar galėtų tašyti tą pačią skulptūrą ne vienerius metus... Virginijai, impulsyviai, lakstančiai po Lietuvą ir pasaulį, Arūnas yra saugus ir patikimas uostas, o ji jam – mūza. Nors nežinia, ar jis bent kartą tą pripažino garsiai. “Aš kiekvienąkart iš naujo įsimyliu savo vyrą, pripažįstantį paprastą tiesą, kad už kiekvieno didžio žmogaus stovi moteris.”
Vyrai moters gyvenime
Šia prasme Dievas ją globojęs. Tiesa, akis akin susidūrusi su vyriškuoju pasauliu, neišvengė išdavysčių, išskaičiavimo, karjerizmo, bet purve nesimaudė – jos kely tikrai nuostabūs vyrai sukinėjosi. Ji mano, kad jie ją kūrė. Ar ne nuostabu atsiverti kitam pasauliui? Ypač, jei jis talentingo, kūrybingo, bei turtingos dvasios žmogaus pasaulis? Ji juos vadina Mokytojais, “padariusiais” ją moterimi. Jie pažadino jos moterišką švelnumą, išmokė pakantumo, įdiegė savos vertės pajautimą, išgydė nuo kompleksų. Tai jie kartojo, kokia ji talentinga, protinga, išmintinga, kokia ji graži.
Kasdienybė – išsiskyrimai
Pernelyg retas dalykas yra sielų artumas. Tam žodžių nereikia, kartais užtenka nedaug: peties, prie kurio gali priglusti išsekusi po koncertų, kelionių ar neramios repeticijų dienos, o kartais ramaus pasisėdėjimo virtuvėje prieš išsiskiriant. Išsiskyrimai – jų kasdienybė. Virginija nuolat išskuba tai į Kauną (yra Kauno dramos teatro aktorė, be to, Kaunas – jos gimtasis miestas), tai į kitus Lietuvos kampelius koncertuoti, o Arūnas lieka Klaipėdoje prie savo skulptūrų. Susitikę ir išsiilgę sotinasi ilgais pasivaikščiojimais prie jūros ar paprasčiausios kasdienybės akimirkomis, kai jis – o, dangau!- gamina Virginijos mėgstamą patiekalą (nuostabiai gamina), o ji stveriasi nesutvarkytų kambarių.
Pasirodo, šie du žmonės kažkada be ilgų šnekų suprato, jog jiems labai svarbu, ką jie veikia, ir kad tai užpildo vos ne didesnę dalį jų gyvenimo. Ji – artistė, jis – skulptorius ir Klaipėdos Vizualinių menų katedros docentas. Bet juodu niekada neužmiršo, jog visų pirma yra vyras ir žmona. Šia prasme Virginija mano, jog mes, moterys, neturime užmiršti, jog mums tiesiog Dievo duota šiek tiek labiau aukotis.
Negalima užmigti susipykus
Virginija ir Arūnas laikosi vienos paprastos taisyklės – negalima užmigti susipykus. Priežasčių pyktis visada atsiras: tai netvarka, tai tuščias šaldytuvas. Ypač kivirčijasi, kai pavargę. Paprastai ji pirmoji ištiesia ranką, ir štai jau dvidešimt penkeri metai, kaip jie užmiega apsikabinę. Juo labiau, kad Arūnas toks didelis ir geras meškinas, na, meškiukas...
Buvo visko. Bet juodu niekada neužmiršo, kad tai, ką daro Jis, yra svarbiausia. Užtenka švelnaus apkabinimo, pasivaikščiojimo dviese pajūriu... Pagaliau, ak, su kokiomis gėlių puokštėmis jis pasitinka ją grįžusią po kelionių ar eilinio koncerto, ir kaip švelniai jis moka jai kažką pakuždėti (iškart gali ištirpti ir tokia, apsalusi bei susijaudinusi, gerti į save jį visą).
Prieš atsakingą poezijos vakarą Virginijos paprašytas išklauso jos programą ir vertingai pataria. O sėdėdamas salėje ir klausydamasis žmonos skaitomos poezijos, Arūnas jaudinasi ir džiaugiasi, kai publika ją priima.
Nuodėmė nepasidžiaugti
Per poeziją daugybė žmonių jai atsivėrė, tokių pakilių jausmų ir įvertinimų ji yra sulaukusi. Pasak Virginijos, „Gyvenimo sėklas žmonės mumyse sėja. Gal neiškart pražįstame, kvepiame, duodame vaisius, bet daromės gražesni, geresni, pilni meilės. Visa aplinka, kiekvienas gyvas organizmas pritvinkęs erotikos. Gėlės žiedo forma, kvapas, spalva, boružėlės šokis. Jei to nebūtų... Ir savo žmogui reikia leisti įgyti tam tikrą gyvenimo patirtį.“
Virginijos vyras – puikus žmogus, įdomus, talentingas skulptorius. Na, negi nepadiskutuos su kokia gražia menininke apie kūrybą, grožį? Arba štai jis gali sėdėti vienumoje ir galvos nepakelti, kaip staiga… gražus moters kojos linkis, pėda. Skulptorių tai gali vesti iš pusiausvyros. Kaip gėlė, kaip jos kvapas. To neįvertinti tiesiog kvaila. Virginija mato, jos žmogus stovi kompanijoje, net sušilęs kažką aiškina, jo akys šviečia... Tegu džiaugiasi – nuodėmė nepasidžiaugti gyvenimu, kuris taip greitai praeina.
Susitikimai apvaisina
Nebūna, kad pirma sužavėtų žmogus, pirma sužavi tekstai. Poezija. Jai nepaprastai patiko Henriko Nagio eilės. Tai velnių priėdusio jūrininko, pasaulio klajūno, valkatos poezija. Kai jis atvyko į Lietuvą, ji bijojo su juo susitikti, kad nenublanktų susikurtas įvaizdis. Juk žinojo, kad jam 70 metų! Iki paskutinės minutės delsė peržengti Maironio muziejaus slenkstį, kur vyko jo kūrybos vakaras. Įbėgusi paskubom susipažino. Ir su juo, ir su jo gražuole žmona Birute. Jis išlaikęs vidutinio amžiaus vyriškio išvaizdą, bet ne tai svarbiausia. Kai ėmė skaityti poeziją… Fantastiškas, ugnimi tvieskiantis balsas, energija, intonacijos. Ištisas gyvenimas poezijoje. Tuoj po jo skaitė ji. „Mačiau, kad mane priima, vėliau įvardijo, jog aš pagavau jo poezijos muziką. Ritmą, tekėjimą, fonetikos skambesį. Dieve, kiek patiri! Tokie susitikimai apvaisina gyventi.“
Likimo lemta meilė
Kiekviena suvaidinta scena aktorę brandino kaip moterį. Kažkada vienas bičiulis paklausė, kas su ja atsitikę, gal ji įsimylėjusi? Ne, ji tik suvaidinusi “Meilę po guobomis”. Abės vaidmeniu ji atsakiusi, kas yra moteris, kas yra likimo lemta meilė. Moteris iš tikrųjų yra ir pragaras, ir žemė, ir dangus. Jos herojė, sutikusi likimo lemtą meilę, tampa ir pati gražiausia, ir pati tyriausia, nors turėjo nežinia kiek meilužių, ir pati žiauriausia.
Dabar, praėjus daugeliui metų, Virginija gali patvirtinti tą patį: pirmiausia du žmonės susitinka tam, kad mylėtųsi, paskui jie nusprendžia būti kartu, o suvokę, kad aistra tai pakyla, tai vėl nusileidžia, tai artina, tai tolina juos vieną nuo kito, juodu nusprendžia, kad nori mirti kartu. Tada prasideda pats gražiausias žmonių gyvenimas, nes jie taip brangina vienas kitą – ir jausmą, ir buvimą šalia, ir sveikatą.
Klausosi jūros
Šiuo metu pora gyvena didžiuliais darbais. Virginija per metus išleido net 3 kompaktines plokšteles. Tai ir muzika, ir poezija. Su įvairiomis programomis ji nuolat važinėja po Lietuvą, po pasaulį. Šiuo metu, artėjant 150-osioms V.Kudirkos metinėms, ji su kolegomis iš muzikinio pasaulio parengė programą ”Vincas Kudirka – žmogaus misterija”. Planuose – didysis poetas Donelaitis ir daugelis kitų darbų, kad tik viskam užtektų laiko... O Arūnas Sakalauskas yra prisirakinęs prie V.Kudirkos bronzinės skulptūros, kuri stovės Vilniuje, V.Kudirkos aikštėje. Šeimos duoklė V.Kudirkai – visai nesusitarus. Tuo metu, kai vyras dalyvavo konkurse, Virginija keliavo su programa, ir jiedu dar kartą susitiko ties iškilia asmenybe, per kūrybą.
Asmeniniame gyvenime irgi šis tas pasikeitė. Šeima iš buto Klaipėdos centre persikėlė į kotedžą Melnragėje. Virginija – miesto žmogus, Arūnas daugiau erdvių. Žinoma, ko jūra nesuvilioja, - taigi dabar jiedu kasdien gali pasivaikščioti prie jūros, klausytis jos ošimo, iš mansardos mėgautis didingais vandenų, smėlio, pušų vaizdais.
________________________________________________________________________________
_________________________________________________________________________________
,,Poezijos artistu, matyt gimstama. Kai neužtenka pažinti tik natas, kad sugrotum simfoniją, taip neužtenka suprasti žodžius, kad perteiktum eilėrašččio sraute užkoduotą muziką, jos prasmę. Nes poezija irgi muzika, tik ne natomis, o žodžiais užrašyta.
Aktorystės unikalumas man visada asocijuojasi su būsena nekieno riboje-tarp nesvarumo ir žemės traukos. Kai dar neskalandai, bet jau nebekrenti. Tik toje riboje gimsta aktoriaus kūrinio fantomas. Tai retai patiriamas regėjimas. O Virginiją Kochanskytę mačiau tokioje būsenoje. Aplinkui plytėjo magiška eilėraščio erdvė, o ji, tokia gerai pažistama, atrodė man lyg niekad nematyta.”
Teatrologė Vida Savičiūnaitė.
__________________________________________________________________________________
Susitikus dviems patirtims, gimsta trečia
„Apie kūrėjus kalbėti visada stengiuosi remdamasi autentiška medžiaga, — sako V. Kochanskytė. — Laiškų, dienoraščių fragmentus ir originalią kūrybą renku taip, kad dėliotųsi kuo pilnesnė kūrybos ir gyvenimo mozaika. Siekiu, kad programos būtų įdomios ir jaudintų klausytoją lig širdies gilumos “.
Aktorė sako, kad, rengdama šias bei kitas programas — apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Ievą Simonaitytę, Balį Sruogą, dr. Vincą Kudirką ir kt., be kūrybinio džiaugsmo, gavusi ne vieną ir gyvenimo pamoką: „Pavyzdžiui, I. Simonaitytės pamoka-nepalankios aplinkybės gali ne tik gniuždyti, bet ir stiprinti... Ir t.t...... Iš tiesų, dauguma klasikų yra trafaretiškai mitologizuojami. Man patinka griauti tuos mitus, atskleisti aistringų- dangų ir pragarą pažinusių, kūrėjų sielas. Ir scenoje viską apgaubti patrauklia teatrine forma. Man svarbu, kad visa tai, ką patiriu prisilietimuose prie išskirtinių asmenybių, prie jų kūrybos, išgirstų ir patirtų kiti. Tie, kuriems to reikia. Beje, tai ir yra viena iš aktoriaus pareigų. Ir malonumas, kai jauti, kad tavo darbai reikalingi, kad žmonės tampa laimingesni tai išgirdę, pamatę... Laimingesni bent to vakaro akimirkai...“.
V.Kochanskytė pasisako už interpretacijų gausą: ,, Autoriaus kūrinys, praturtintas asmenine atlikėjo patirtimi bei atsiliepęs žiūrovo patirtyje, scenoje išsiskleidžia nauju pavidalu, atliepiančiu šiuolaikinio pasaulio sampratai. Tik gyvybe pulsuojanti scenos kūryba teikia vilties, stiprina tikėjimą, augina meilę.“.
Kiekviena aktorės programa- tai dar nepažįstamo-atvėrimas sau ir kitiems. Tiems, kurie laukia, domisi, tiki...Ji sako, kad tai- ,, brandina ir provokuoja aktyviam gyvenimui. Juk aktoriaus kūrybos žavesys, unikalumas, ir slypi nepakartojamam, intensyviam akimirkos išgyvenime. Noriu jausti, kad esu. Čia ir dabar. Kasdien iš naujo“.
________________________________________________________________
Susitikus dviems patirtims, gimsta trečia
Susitikus dviems patirtims, gimsta trečia
„Apie kūrėjus kalbėti visada stengiuosi remdamasi autentiška medžiaga, — sako V. Kochanskytė. — Laiškų, dienoraščių fragmentus ir originalią kūrybą renku taip, kad dėliotųsi kuo pilnesnė kūrybos ir gyvenimo mozaika. Siekiu, kad programos būtų įdomios ir jaudintų klausytoją lig širdies gilumos “.
Aktorė sako, kad, rengdama šias bei kitas programas — apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Ievą Simonaitytę, Balį Sruogą, dr. Vincą Kudirką ir kt., be kūrybinio džiaugsmo, gavusi ne vieną ir gyvenimo pamoką: „Pavyzdžiui, I. Simonaitytės pamoka-nepalankios aplinkybės gali ne tik gniuždyti, bet ir stiprinti... Ir t.t...... Iš tiesų, dauguma klasikų yra trafaretiškai mitologizuojami. Man patinka griauti tuos mitus, atskleisti aistringų- dangų ir pragarą pažinusių, kūrėjų sielas. Ir scenoje viską apgaubti patrauklia teatrine forma. Man svarbu, kad visa tai, ką patiriu prisilietimuose prie išskirtinių asmenybių, prie jų kūrybos, išgirstų ir patirtų kiti. Tie, kuriems to reikia. Beje, tai ir yra viena iš aktoriaus pareigų. Ir malonumas, kai jauti, kad tavo darbai reikalingi, kad žmonės tampa laimingesni tai išgirdę, pamatę... Laimingesni bent to vakaro akimirkai...“.
V.Kochanskytė pasisako už interpretacijų gausą: ,, Autoriaus kūrinys, praturtintas asmenine atlikėjo patirtimi bei atsiliepęs žiūrovo patirtyje, scenoje išsiskleidžia nauju pavidalu, atliepiančiu šiuolaikinio pasaulio sampratai. Tik gyvybe pulsuojanti scenos kūryba teikia vilties, stiprina tikėjimą, augina meilę.“.
Kiekviena aktorės programa- tai dar nepažįstamo-atvėrimas sau ir kitiems. Tiems, kurie laukia, domisi, tiki...Ji sako, kad tai- ,, brandina ir provokuoja aktyviam gyvenimui. Juk aktoriaus kūrybos žavesys, unikalumas, ir slypi nepakartojamam, intensyviam akimirkos išgyvenime. Noriu jausti, kad esu. Čia ir dabar. Kasdien iš naujo“.
________________________________________________________________________________
Žmonės klausia, kas yra didžiausia vertybė. GYVENIMAS. Gyvenimas sklidinas kaip taurė - išragauti jį visą tiesiog neįmanoma. Kiekvienam atmatuotas žingsnelis nuo gimimo iki mirties ir tik nuo mūsų priklauso, kokiais žiedais jį apsodinsim ir ar gražu mums bus į jį žiūrėti.
Didžiausia vertybė gyvenime – MEILĖ. Nuo pat mažumės ieškome žmogaus, prie kurio prisiglaudę jaustumėmės saugūs ir laimingi. Abipusis ryšys labai svarbus – ne tik tau, bet ir tu kažkam reikalingas. Visi susižavėjimai ir įsimylėjimai mus atveria pasauliui, kuria pasaulį mumyse. Meilėje - jei turime gabumą, duotybę, talentą - užgimsta kūryba: tapome, rašom knygas, kuriame vaidmenis ar stebuklingą muziką... Iš meilės viskas: ir draugystė, ir gerumas – nieko blogo negali padaryti, jei esi sklidinas meilės.
Tačiau tai – pasaka. Gyvenime ne viskas skamba šventės varpeliais. Atmerkus akis dažną rytą mus pasitinka pilku rūbeliu apsirengusi KASDIENYBĖ. Bet ji gali nebūti rūsti jei viską darysi iš širdies, kaip sugebėdamas geriau, būsi doras ir teisingas. Jei visi stengtųsi taip gyventi, tai pasaulis būtų gražesnis. Kartais jautiesi bejėgis, silpnas, nes negali globalių, pasaulio ar valstybės problemų išspręsti, tačiau gali susikaupti ties tuo, kas tu esi, atrasti gėrį savyje, tada tapsi stiprus. Kitaip tariant – pradėk keisti pasaulį nuo savęs ir elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tai paprastos tiesos, tačiau jos veikia.
Galbūt jos gali padėti ir VALSTYBEI, kurioje gyvename? Prieš 20 metų iš chaoso, iš nevilties gimė Sąjūdis. Visi mes troškom teisingumo, tvarkos, aiškumo gyvenime. Tačiau chaosas nesibaigia. Įvyko daugybė gražių dalykų–Lietuva atsivėrė pasauliui, pasaulis - Lietuvai, įgijome daugybę patirčių... Negali sakyti, kad neiname į priekį, tačiau to aiškumo, susistygavimo, kurio ilgėjomės prieš keletą dešimtmečių, to pojūčio, kad esame Lietuva, lietuviai, kad turime idėją, kurią nešam pasauliui, kad esame tapatūs ir atpažįstame vieni kitus, kad suvokiame savo vientisumą – nėra. Tai liūdina. Žmonės eina į politiką, rinkimuose formuluoja aukštus, bendražmogiškus siekius, tačiau metų bėgyje pamatai - atėjo vedinas egoistiškų, pragmatiškų tikslų ir tik jų siekia. Sąjūdžio pradžioje buvo sunku patikėti sakančiais, kad išgyvenus penkiasdešimt okupacijos metų reikės dar penkiasdešimties, kad taptume išties nepriklausomais, tačiau panašu, kad tai – tiesa. Bet juk dvi dešimtys jau pragyventos ir kelyje matosi geri ženklai.
Žmonės klausia – kas yra LAIMĖ? Sunku pasakyti receptą, kaip tapti laimingu. Sena kaip pasaulis tiesa – kiekvienas yra savo laimės kalvis, pats turi susikurti savo laimę, o tam reikia daug valios bei energijos, nes naivu manyti, kad laimė bus ant lėkštutės atnešta ir paduota. Visi kurie sako suradę laimę, patys ją pasiekė, nes tie, kurie lengvai laimę gavo, lengvai ir prarado – išbyrėjo pro pirštus kaip smiltys. Taigi mano receptas – reikia pačiam stengtis suvokti save, savo gyvenimą ir kiekvieną dieną daryti jį gražesnį. Žmogus laimingas, kai gali gyventi taikoj su savim, nes taika su savim veda į taiką su pasauliu. Gyventi taikoje su savimi reiškia daryti tai, kas tau patinka, ką tu mėgsti. Jeigu likimas lėmė, kad pasirinkai ne tą profesiją, į kurią linko tavo širdis, o tą, kuri maitina tave ir tavo šeimą, tai rask laiko savo pašaukimui realizuoti. Tam yra daug būdų. Galima keliauti. Nebūtinai už didelius pinigus į svetimas šalis– kiek nuostabių gražių vietų Lietuvoje! Galima dainuoti, šokti, vaidinti, tapyti – būti tuo, kuo tu nori būti. Nes tomis akimirkomis, kai darai tai, kas tau patinka – tu tesi savo duotybę ir išgyveni pilnatvę, esi tikrai laimingas. Laimingas nuo gimimo iki mirties, dvidešimt keturias valandas per parą, nebūna niekas - juk kelyje sutinki ir netektis, ir išdavystes, ir nesėkmes, tačiau kaip tik todėl reikia išmokti suteikti savo širdžiai malonumo ir džiaugtis akimirka: tvarkyti namus, puoselėti sodą, auginti vaikus ir padėti jiems tesėti savo pašaukimą, tapti laimingais žmonėmis, galiausiai – mokytis. Vienam iš kito, iš aplinkinio pasaulio arba, galų gale, studijuoti tai, ko trokšta širdis –tai įmanoma bet kokiame amžiuje. Reikia suvokti, ką, žmogau, šiame gyvenime, kuris tik vieną kartą yra duotas, nori patirti ir įgyvendinti tuos siekimus bei svajones, nes juodraščio nėra – visi žinom, kad ateis diena, kai peržengsim slenkstį, per kurį niekas nebegrįžta. Gal už jo mūsų laukia kiti patyrimai, kitas gyvenimas, tačiau kol gyvename čia ir dabar, tuo ir reikia džiaugtis.
Užrašė Dalia Bielskytė
______________________________________________________________________________
Poezijos artistu, matyt gimstama. Kai neužtenka pažinti tik natas, kad sugrotum simfoniją, taip neužtenka suprasti žodžius, kad perteiktum eilėrašččio sraute užkoduotą muziką, jos prasmę. Nes poezija irgi muzika, tik ne natomis, o žodžiais užrašyta.
Aktorystės unikalumas man visada asocijuojasi su būsena nekieno riboje-tarp nesvarumo ir žemės traukos. Kai dar neskalandai, bet jau nebekrenti. Tik toje riboje gimsta aktoriaus kūrinio fantomas. Tai retai patiriamas regėjimas. O Virginiją Kochanskytę mačiau tokioje būsenoje. Aplinkui plytėjo magiška eilėraščio erdvė, o ji, tokia gerai pažistama, atrodė man lyg niekad nematyta.”
Teatrologė Vida Savičiūnaitė.
______________________________________________________________________________
APIE POEZIJOS SKAITYMUS
,,Kas yra poezijos skaitymas? Klausausi eilėraščio erdvės, ritmo, nuotaikos, kurioje lyg pumpuras išsprogsta poezija. Poezija -tai ir fonetikos muzika. Man įdomu, smagu tarti patį žodį, garsus, sakyti žodžius, kuriuose savaime yra prasmė. Man svarbu, kad visa tai, ką nuostabaus patiriu prisilietimuose prie didelės poezijos, prie iškilių asmenybių, išgirstų ir patirtų kiti, kuriems to reikia. Beje, tame ir yra aktoriaus misija. Ir malonumas, kai jauti, kad tavo išgyvenimai žmonėms reikalingi, kad tampa laimingesni išgirdę. Tai savotiškas dvasinis suokalbis, bendro atsivėrimo su žiūrovais džiaugsmas.”
Virginija Kochanskytė
______________________________________________________________________________
APIE BALSO GALIĄ
Su aktore Virginija Kochanskyte kalbasi Aistė Birgerė
Virginija Kochanskytė
Romualdo Požerskio nuotrauka
Vienas galimų literatūros funkcionavimo būdų yra akustinė jos prasmių sklaida. Beveik dvidešimt penkerius metus intensyviai skaitote poeziją, rengiate literatūrines programas, kuriate poezijos spektaklius. Jus galima vadinti ir poezijos skaitove, ir, anot teatrologės Vidos Savičiūnaitės, poezijos artiste. Ar, Jūsų manymu, šiandien šalia literatūros skaitymo tebėra populiarus ir jos klausymo malonumas?
Su įvairiomis literatūrinėmis programomis keliauju po Lietuvą ir nepastebiu, kad šiuo metu besidominčių poezijos skaitymu mažėtų. Manyčiau, jog tai ne klausytojų, o bendresnio požiūrio į žodį bei jo reikšmę šiuolaikiniame mene problema. Ne paslaptis, jog šiandien teatre žodis nebėra toks svarbus kaip anksčiau. Įtaigesnė ir iškalbingesnė scenoje tapo kūno kalba - judesys, ritmas, mizanscena. Geriausiu atveju - įtempta balso tonacija, bet ne ilgas psichologinis monologas. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Viena vertus, atsisakyti ilgų tekstų skatina noras kurti "teatrą be sienų" ir taip įveikti pasaulyje retai girdimos lietuvių kalbos barjerą. Kita vertus, reikia pripažinti, jog pasikeitė politinė bei kultūrinė situacija - ezopinė kalba, turėjusi ypatingos galios sukviesti įspūdingas auditorijas (prisiminkime tarybinius Poezijos pavasarius ar Atgimimo laikus) ir pasakyti tai, kas paprastai būdavo nutylima, atliko savo misiją. Bet vėlgi - reiktų patikslinti: politinę ir pilietinę misiją, kurią pranoksta literatūrinės kūrybos šerdis - estetinė jos prasmių raiška. Galbūt todėl gyvas liko susidomėjimas poezijos skaitymu kamerinėse erdvėse, kuriose galima pajusti taip reikalingą kultūrinės jungties intymumą. Todėl manęs neįtikina kalbos, kad žmonėms neva darosi vis sunkiau susikaupti, kad jie negali išklausyti ilgesnio sakinio, nes tai tik literatūros specialistų reikalas... Netiesa: įvairiausio amžiaus žmonės šiandien klausosi poezijos ir valandą, ir dvi.
Skaitant poeziją yra ypač svarbus aktoriaus balsas, kuriame žodis, pasak Viktorijos Daujotytės, virsta pražiodyto kūno prasmine artikuliacija…
Iš tiesų - skaitant literatūros tekstus, balsas tampa pagrindiniu aktoriaus instrumentu. Garsiai tardamas žodį, artikuliacinę balso įtampą jauti kiekviena kūno ląstele - jai paklūsta ir kita kūno plastika. Yra artistų, kurie pirmiausia atpažįstami iš balso, gyvenančio įdomų savarankišką gyvenimą. Balso savitumą lemia jo muzikalumas, kuris yra gamtos dovana. Bet balso specifiką formuoja ir gyvenimo patirtis. Pamenu, Sigitas Geda po pirmo didesnio jo poezijos vakaro manęs paklausė, ar aš esu iš kaimo, nes jam pasirodė, jog labai tiksliai pasakiau: į rudenį kosėjant arkliui… Sakau: ne, aš Kauno priemiesty užaugau. Tačiau, matyt, tos aplinkos intonacijos įsispaudė į mano balsą, savaip jį formavo. Iš vaikystės bei paauglystės pasaulio atėjo ir savitas žodžio suvokimas. Man visada atrodė, jog viena yra parašytas žodis, bet visai kas kita, kai jis yra tariamas, kai atsiranda jo spalvos, gyvybė. Balsas, jo intonacija, ritmika turi galią išsprogdinti žodį, atverti tas prasmes, kurios rašytiniame tekste yra tarsi pasislėpusios. Kadaise Antanas A. Jonynas, klausydamas, kaip Petras Venslovas skaito Verbą, yra prisipažinęs: aš nė neįtariau, kad jo tekstuose tai yra. Galbūt todėl, jog balsas geba skleisti teksto prasmes, esančias ne tik atskirame žodyje, bet ir jų junginyje, bendroje "virš" kūrinio sklandančioje nuotaikoje. Nors man literatūra pirmiausia yra svarbi kaip parašytas ir dar neištartas tekstas. Būtent kaip tekstas ryškiausiai yra mane sukrėtusi Gedos kūryba. Pamenu, perskaičiau laikrašty jo "Maironio mirtį", ir ji mane taip paveikė, kad norėjau tuos devynis sonetus ir epitafiją skaityti kiekvienam sutiktam žmogui. Tuomet bet ką galėjau sulaikyti už rankos, sakydama: tu tik paklausyk, kaip fantastiška...
Ar noras dalintis tuo, kas Jums atrodo ypatinga, ir žadina literatūros skaitymo aistrą? Esate surežisavusi ir drauge su kitų sričių menininkais (muzikais, dailininkais) atlikusi per 20 programų…
Visada daug skaičiau ir mėgau dalintis tuo, kas man literatūroje atrodė svarbu ir įdomu. Ir konservatorijoje mano aktorinis temperamentas atsiskleidė būtent per sceninės kalbos egzaminą. Galiu pasidžiaugti, kad man dėstė režisierė, aktorė Stefa Nosevičiūtė - dar ir įdomi poezijos skaitovė, sukūrusi poetinių spektaklių teatre. Jai žodis, ir ypač poetinis žodis, buvo svarbus. Apskritai mano studijų laikais poezijos skaitymas buvo suvokiamas plačiau nei raiškus teksto perskaitymas iš knygos. Būdavo populiarūs poezijos spektakliai - kiekvieno teatro repertuare jų galėjai rasti ne vieną. Todėl natūraliai suvokiau, jog poetinio artistizmo forma yra vienas savarankiškų teatrinės raiškos būdų, kuris man buvo artimas. Beje, tai nereiškia, jog teatro scenoje neturėjau pakankamai vaidmenų - pirmąsias literatūrines programas kūriau, intensyviai dirbdama su įdomiausiais režisieriais. Vaidmenų kūrimas ir literatūrinių programų rengimas savaip papildė vienas kitą. Galima sakyti, koks gi čia teatras, kai ateini į dienos šviesos nutviekstą biblioteką, skaityklos arba kultūros rūmų salę, kur atviroje erdvėje teatrinę atmosferą kuria tik tavo balsas - jo specifika, intonacija. Tačiau šalia jo visada įmanomi ir minimalūs teatrinės butaforijos bei mizanscenų elementai, kuriuos papildo muzika, daina, šokis… Tuomet ir gimsta poetinis artistizmas.
Bet ar poezijos spektakliuose, kurių esate sukūrusi ir profesionalaus teatro scenoje (Sigito Gedos ``Septynių vasarų giesmės", Henriko Radausko "Aukštumų vienatvė"), eilėraštis netampa tik įprasta dramaturgijos medžiaga, prarasdamas savo autonomiškumą, kurį lyg ir išsaugo "neteatriniai" jo skaitymai?
Poezijos spektakliuose bei literatūrinėse programose eilėraštis negali tapti tik dramaturgijos medžiaga - jis visada būna svarbiausia ašis. Čia iš esmės keičiasi įprastas spektaklio kūrimo principas: ne teatrinė erdvė pritraukia žodį, bet žodis ją…
Renkatės skaityti įvairius literatūros tekstus - poeziją, prozą, dramas. Kaip "susitinkate" savo autorius?
Įvairiai. Kartais ilgai skaitau, ieškau. Kartais kas nors pasiūlo iš šalies, o kartais susitikimas įvyksta spontaniškai. Tokia spontaniškai atsiradusi programa buvo su šviesaus atminimo Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Surengėme vakarą su juo Mažeikių kraštotyros muziejuje, kur mes su aktorium Petru Venslovu skaitėme sakralinę poeziją, Rita Preikšaitė (mecosopranas) giedojo sakralines giesmes, Raminta Neverdauskaitė skambino fortepijonu. Tačiau tame vakare kažkas atsitiko: klausantis Monsinjoro kalbų, mus užplūdo gyvenimo džiaugsmas, vaikiškas noras žaisti. Pradėjom kalbėti, skaityti, dainuoti tokiais ritmais ir intonacijomis, kad supratom, jog šito negalim paleisti. Taip ir keliavom visi po Lietuvą, tapę Monsinjoro "aktiorais" (kaip jis malonybiškai mus vadino), iki pat paskutinio jo rudens. O šiaip autoriai, kuriuos norėjau ir noriu skaityti, turi būti savaip artimi mano pasauliui. Dažniausiai randu juos intuityviai - imi ir atpažįsti sielos bičiulį. Pats garsiai tariamas žodis yra intymaus atsivėrimo aktas, kuriam būtinas autentiškai išgyventas ir intuityviai surastas santykis su konkrečiu tekstu, nes kitaip reikėtų kalbėti apie mechanines tegul ir raiškaus tekstų skaitymo technikas.
Taigi, skaitant literatūros kūrinius, svarbus ne tik balso artikuliacinis meistriškumas, bet ir jame įsispaudusi individuali - intonacinė bei vizualinė - kūrinio interpretacija, kuri ir žymi galimą takoskyrą tarp "poezijos skaitovo" ir "poezijos artisto". Savo literatūrinėse programose nevengiate atvirai eksponuoti itin subjektyvių, nuo viešosios kritikos nuostatų mažai priklausomų kūrinių traktuočių. O kiek jas sąlygoja vidinė teksto ritmika - vienokia prozoje, kitokia eilėraštyje?
Sutinku, skirtumas yra. Kuriant prozos programas, norisi per autoriaus tekstus atskleisti esmingiausius jo gyvenimo momentus, kurie ne tik liudija asmenybės savitumą, bet ir kalba kitiems. Pavyzdžiui, Ievai Simonaitytei (kaip ir Vincui Kudirkai ar Baliui Sruogai) skirtose programose rūpėjo papasakoti apie tuos, kurie, nepaisydami nepalankiausių aplinkybių, sugeba kurti intensyvų ne tik savo gyvenimą, bet ir aplink save. Poezija - kas kita. Svarbu "pagauti" kūrinyje glūdinčią vientisą muziką, kurią turbūt pirmą kartą taip aiškiai išgirdau skaitydama Baltrušaitytės poeziją. Ta vientisa eilėraščio muzika ir tampa pagrindine programos jungtimi. Bet man visada buvo įdomu, kokiais pavidalais aktoriaus balsas gali susitikti su poeto balsu, ir ar gali? Kodėl viena poezija atveria vienokį balso skambesį, kita - kitokį. Juk vienokiu balso galingumu skaitai Brazdžionį ir visai kitokiu - Radauską ar Antaną A.Jonyną, Platelį, Gedą, Baltrušaitytę… Tačiau subjektyvios interpretacijos problema egzistuoja: niekada negali būti tikra, kad adekvačiai išgirdai kūrinio autorių. Todėl svarbu, kaip mano skaitymą vertina poetai. Kartais tarp poeziją skaitančių aktorių juokaujama: geriau skaityti mirusiųjų tekstus - jokių pretenzijų. Autoriai kartais nenori paleisti parašytų kūrinių gyventi savarankišką gyvenimą, kuris gali ir privalo būti įvairiai interpretuojamas.
O kiek Jums svarbi (ir ar svarbi) moters ir vyro poetinio balso specifika, kuri skirtingai atveria aktoriaus(-ės) balsą? Atrodo, kad dažniau skaitote vyrų poeziją…
Kodėl dažniau skaitau vyrų tekstus? Man jie patinka, juose matau sau artimą pasaulį, apie kurį galiu natūraliai, be įtampos mąstyti. Galbūt vyrų poezija mane traukia savo sodriu rupumu, kampuotumu, bet apie tai nesu mąsčiusi. Tačiau man nesvetima ir moterų poezija bei proza. Atvirkščiai: kai ieškodavau literatūroje atramos, ją vis rasdavau moterų tekstuose. Pavyzdžiui, Birutės Baltrušaitytės poezija tam tikru momentu man padėjo išlaikyti pusiausvyrą. Jos eilėraščiai, sakytum, mane sugrąžino ir į gyvenimą. Tai labai brangi patirtis. Arba Wisława Szymborska. Kiekvieną kartą jos kūrybą skaityti yra didelis džiaugsmas. Man patinka jos poezijos paradoksalumas, kuriame slypi ir begalinis gyvybingumas, ir spalvingumas, ir žaismingumas, ir žinojimas, jog gyveni laiku, kuris dažniau liūdina, negu džiugina. Prisimenu jos nuostatą - "norėčiau savęs, mylinčios žmones, o ne žmogiškumą", kai mąstau apie tai, kaip dažnai mes norim matyti tik taip, kaip mes patys matom ir įsivaizduojam, nenorėdami suvokti kito, jo žinojimo, vertybių, normų. Ir teisiam būtent pagal savo supratimą - teatre, literatūroje, istorijoje…
Tai ta pati vertinimo reliatyvumo, sugrąžinančio prie subjektyvumo temos, problema. Kalbėjome apie galimas aktoriaus(-ės) ir poeto(-ės) balsų sąskambių formas bei neišvengiamus prasilenkimus, o ką Jums reiškia subjektyviai vertinanti auditorija?
Auditorija yra svarbi, nes garsiai tariamo žodžio prasmės visada veriasi čia ir dabar. Ir veriasi taip, kaip skaitant vienumoje niekad neatsivertų. Balsas turi sukurti ne tik eilėraščio, bet ir vakaro atmosferą, kaip kokią vientisą melodiją, o joje svarbus ne tik balso tonas, bet ir pauzė, tyla, įsiklausymas į žodžius, kuriuos tik ką pasakei, kuriuos kas nors išgirdo. Tai ir yra poezijos skaitymo menas, kuriamas žmonių akivaizdoje ir daug nuo jų priklausomas. Galima svarstyti, ar pateikiama kūrinių interpretacija, kuri atrodo svarbi ir įdomi tau, tokia pat pasirodys ir klausytojams. Tačiau esu ne kartą įsitikinusi: kai kalbi apie tai, kas iš tiesų tau rūpi, būni išgirsta ir suprasta, nes provokuoji esminę pokalbio situaciją. Intensyviame poezijos skaitovo ir jos klausytojų dialoge iškyla iki tol nepastebėtos kūrinių prasmės. Taip man atsitiko rengiant jubiliejinę Vinco Kudirkos programą. Ilgai negalėjau perprasti šio autoriaus, suvokti dabar įmanomo jo literatūrinės kūrybos bei visuomeninių idėjų gyvybingumo. Buvau jau bepasiduodanti, tačiau sugalvojau paskaityti Kudirkos - absoliutaus idealisto - tekstus mokyklose jauniems žmonėms. Ir būtent po šio susitikimo išgirdau Kudirkos balsą - vitališką, silpną ir vienišą, švelnų ir aistringą. Jam kūryba buvo būdas materializuoti gyvenimo patirtį - suteikti formą savo dvasiai, jausmams, mintims.
Ar yra "neįveikiamų" autorių, kuriuos ateityje vis dėlto norėtumėte prisijaukinti?
Ilgai rodės, kad Czesławo Miłoszo negalima skaityti garsiai. Ilgai prie jo ėjau, kol pagaliau paaiškėjo, kad tų tekstų galima puikiausiai klausytis, juos smagu tarti. Būdamas svetur, jis labai tiksliai rašo apie dalykus, kurie yra svarbūs ir čia visada buvusiems. Manau, jog Miłoszo poezija yra dialogiška, ji provokuoja intensyvų kelių žmonių pokalbį, prisišaukdama muziką, dainą… Tai puiki poetinio artistizmo erdvė, kurią šiuo metu bandau paversti poetiniu spektakliu. Norėčiau dar autentiškiau išgirsti estų poetą Janą Kaplinskį - planų yra daug. Nebėra laiko ką nors daryti be kūrybos džiaugsmo. Tegul tai bus smulkus ir paprastas judesys, bet jeigu tau ar šalia esančiam teikia džiaugsmą, - jis yra prasmingas. Tik svarbu nepraleisti laiko, kai esi pilnas energijos ir gali įgyvendinti tai, ką nori. Kai vidinė energija ims trauktis, vėsti, nebegalėsi padaryti dalykų, kuriuos darai dabar. Kai pagalvoji, gaila, jog gyvenimas per trumpas, kad galėtum realizuoti visas kūrybines idėjas, perskaityti visas knygas, suvaidinti visus vaidmenis, bet čia pat ir atsiveria jau minėtas Szymborskos teigiamas laikinumo, buvimo "čia ir dabar" grožis, kuriuo negali nesižavėti ir kartu - nesidžiaugti. Taigi neblėstančio gyvenimo ir kūrybos džiaugsmo! Dėkoju už pokalbį.
______________________________________________________________________________
